Tokių dalykų mano
gyvenime labai daug. Pavyzdžiui, bijau vaikščioti Neries pakrante. Ne dėl ten apsilankančių
keistų žmonių, bet todėl, kad man visąlaik rodosi kaip aš įkrisiu į upę. Nors
nieko neiškeisčiau į pasivaikščiojiimą pakrante su kava ir muzika.
Bijau atsakyti į
skambutį, jei ekrane matau nepažįstamą numerį. Bet tuo pačiu galvoje sukasi
šimtas penki scenarijai, kas galėtų skambinti. Gal JIS, gal tu, o gal
pranešimas, kad laimėjau milijoną. Dažniausiai ragelio nepakeliu.
Visdar bijau skydžių
lėktuvu. Nors kilau ir leidausi gal 50 kartų, kiekvieną kartą turiu nusiraminti
ir užsimerkti. Tačiau gražiausias vaizdas man – debesys.
Bijau naujų žmonių. Bet tuo
pat metu jais žaviuosi. Galiu tyrinėti
ir nagrinėti juos. Tyliai. Stebint. Atrasti ir savyje nešiotis atradimą kaip
paslaptį, kurios neišduodu net pačiam mane sužavėjusiam.
Bijau parodyti tikrąją
save. Ir džiaugiuosi kai kas nors atspėja tikrus mano norus.
Bijau žmonių. Bet tuo
pačiu juos ir myliu. Kalbu apie tuos žmonės, kuriems kažką jaučiu. Bet baimė dažniausiai nugali, ir vietoj kažko sąmojingo tesugebu
pasakyti „labas“, kas mano galvoje skamba „ei, tu man patinki“.
Bijau prisirišti prie
žmonių, o po to jiems pasakyti sudie. Ne dėl to, kad abu to norėtumėm, bet todėl,
kad turim laikytis taisyklių. Tačiau, juk patys gražiausi momentai mano
gyvenime susiję su atsisveikinimais. Tos ašaros ir apkabinimai ir bučiniai yra
prisiminimai, kuriuos noriu išgyventi dar kartą.
Visdar ieškau tų, kurie
perprastų mano baimes ir meiles.
