Tu sakai, kad tavo
liūdesys yra didesnis. Gilesnis, skaudesnis. Tu sakai, kad mano liūdesys nėra
toks svarbus, kaip tavo. Kad mano liūdesys laikinas, būsiantis su manim iki kol
užmigsiu. Todėl į mano pagalbos šaukšmą neatsakai niekuo. Tik tuščia emocija,
pašiepiančia mane. Tu tokia silpna ir kartu apgailėtina, sakai.. Nes
nesupranti, kad yra liūdesys.
Ir todėl mes nueinam
skirtingais keliais. Nes nemokam suprasti kito liūdesio. Ir taip patampam
egoistais. Kiekvienas su savu liūdesiu, kuris yra didžiausias. Paliekam tuos
žmones, su kuriais vertėtų eiti kartu. Nes tiesiog nenorim suprasti (ir
pajausti) kitokio liūdesio.
No comments:
Post a Comment